Kita stotelė: ES gerovės vidurkis

Algirdas Gutauskas

Faktoringo bendrovės „Faktoro” vadovas

Lietuvos ekonomikos garvežys judėjo sparčiausiai iš visų 2004-2007 m. į Europos Sąjungą įstojusių valstybių ir pagal BVP gyventojui gerovės matą pasiekė 81 proc. bendrijos vidurkio. Pagreitis džiugina, tačiau horizonte kaupiasi debesys, galintys sukliudyti pasiekti užsibrėžtą stotelę – ES vidurkį.

Lietuvos Banko duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui tenkanti BVP dalis pagal perkamosios galios paritetą 1995 m. siekė vos 33 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Nuo 33 proc. iki 81 proc. per 24 metus – įspūdingas 2009-2012 m. krizės metu prikimusio Baltijos tigro riaumojimas.

Visgi, Lietuvos Bankas prognozuoja, kad Europos Sąjungos vidurkį pasieksime tik 2042 m., o kai kurie ekspertai kalba net ir apie galimą „atkritimą“. Vis garsiau kalbama, kad paskutinei kelionės atkarpai galime pritrūkti kuro ir ilgam įstrigti pusiaukelėje.

Juolab, kitų šalių patirtis rodo, kad taip dažniausiai ir atsitinka. Pietų Europa iki šiol vaduojasi iš vidutinių pajamų spąstų. Italijoje BVP augimas nuo 2001 m. siekia vidutiniškai vos 1 proc. kasmet, o ekonomikos sukrėtimus reguliariai išgyvenančioje Graikijoje praėjusio dešimtmečio pabaigoje BVP vienam gyventojui buvo mažesnis, nei jo pradžioje.

Panašaus likimo pavyko išvengti Airijai. Sumažinus mokesčius, pritraukus užsienio investicijas bei darbo jėgą iš kitų valstybių, keltų tigro traukinys pasiekė ir pralenkė ES vidurkį viršgarsiniu greičiu.

Be abejonės, nėra dviejų tokių pačių sėkmės istorijų. Lietuvai jau dabar reikia ieškoti savo unikalaus sėkmės recepto. 2019 m. lapkritį atlikta Eurobarometro apklausa parodė, kad 25 proc. lietuvių mokesčius nurodo kaip didžiausią iššūkį šaliai. Visoje Europos Sąjungoje mokesčius kaip iššūkį nurodo vos 8 proc. bendrijos piliečių.

Paradoksalu, tačiau kartu norime mažų mokesčių ir gerovės valstybės. Šiuo atveju teks rinktis, o elgesio ekonomika mums sako, jog labiau tikėtina, kad žmonės rinksis gerovę (perskirstymą) dabar, nei labiau sunokusius vaisius (didesnį BVP vienam gyventojui) ateityje.

Nors pastaraisiais metais situacija gerėja, tiesioginių užsienio investicijų fronte dar tikrai turime ką nuveikti. „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas prognozuoja, kad pagal 2019 m. rezultatus, Lietuva, pateks tarp 3-5 geriausių Europos valstybių pagal investicijų pritraukimą milijonui gyventojų. Tiesa, jis iškart priduria, jog norėdami pajusti didžiausią investicijų naudą, tokius tempus turėtume rodyti dešimtmečiais.

Tad vertėtų ieškoti vidinių resursų ekonomikos augimui, o tokių turime. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos eksportas, o ypač paslaugų, kaip logistikos ar IT, buvo vienu pagrindiniu šalies augimo ramsčių. Smulkus ir vidutinis verslas, sudarantis absoliučią daugumą Lietuvos įmonių, augina raumenis ir aptarnauja vidaus ir užsienio rinkas.

Tačiau ir čia susiduriame su problemomis. 2019 m. pabaigoje Europos Komisijos atlikta bendrijos įmonių apklausa parodė, kad visose ES šalyse, išskyrus Baltijos valstybes, bankų noras finansuoti verslą sustiprėjo. Čia turėtų pradėti skambėti pavojaus varpai, nes net ekonomikos pirmakursis žino, kad ekonomikos augimas yra pagrįstas gera skolinio kapitalo pasiūla.

Tą rodo ir Lietuvos Banko duomenys. Lietuvoje veikiančių bankų paskolų įmonėms portfelis 2019 m. lapkritį siekė ir 8 mlrd. 637 mln. eurų, tuo tarpu spalį – 8 mlrd. 732 mln. eurų. T.y. bankų paskolų portfelis įmonėms per mėnesį sumažėjo beveik 100 mln. eurų.

Nišą netrunka užpildyti alternatyvaus finansavimo tiekėjai. Tarptautinė nepriklausomas faktoringo įmones vienijančios organizacijos FCI duomenimis, Lietuvoje faktoringo apyvarta 2018 m. augo nuo 3 mlrd. EUR iki 3,6 mlrd. EUR, t.y. 22 proc. Stiprėja ir sutelktinio finansavimo rinkos dalyviai, teikiantys brangesnes paskolas bankuose neigiamą atsakymą išgirdusiam verslui.

Tačiau bene svarbiausias resursas, kurį turi Lietuva, yra žmonės. Statistikos departamento duomenimis, sausio pirmąją po 28 m. pertraukos Lietuvos gyventojų skaičius pasiekė 2 mln. 794,3 tūkst. arba 145 žmonėmis daugiau nei 2019-ųjų sausio pirmąją. Tai lėmė, jog į Lietuvą emigravo daugiau žmonių, nei iš jos išvyko. Kita vertus, visuomenė ir toliau sensta – 10,7 tūkst. daugiau žmonių mirė negu gimė.

Tai reiškia, jog ir toliau prarandame darbingus piliečius. Kartu su reformų pelkėje įstrigusia švietimo sistema, turime nemažą problemą, kuri ypač aštrės skaitmeninės ekonomikos amžiuje.

Apibendrinant, galime pasidžiaugti, kad pagreitį įgavęs Lietuvos ekonomikos garvežys važiuoja teisinga linkme. Tačiau ant į ES vidurkio stotelę vedančių bėgių yra daug akmenų ir įkalnių. Norint jas įveikti, išbandymams turime ruoštis jau dabar.