Šuolis per finansinį barjerą: kaip atpiginti viešuosius pirkimus?
Per tris pirmuosius 2019-ųjų ketvirčius bendra Lietuvoje įvykdytų viešųjų pirkimų vertė pasiekė daugiau nei 3 mlrd. EUR, o 2018-aisiais iš viso sudarė virš 5,3 mlrd. EUR. Viešuosius pirkimus vykdančios organizacijos nuolat teigia skatinančios konkurenciją ir diskutuoja dėl to, kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas konkursuose dalyvauti smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) bendrovėms.
Turint mintyje tai, kad SVV įmonės sudaro per 90 proc. visų Lietuvoje registruotų bendrovių, tai išties sveikintina. Vis dėlto, deklaruojant gerus norus, iki šiol lieka neišspręstas vienas itin svarbus klausimas – ilgi mokėjimo terminai, kartais siekiantys net iki 60-ies dienų.
Dėl apyvartinių lėšų trūkumo, su kuriuo susiduriama gana dažnai, SVV bendrovės iš galimų tiekėjų sąrašo krenta tarsi rudeniniai lapai nuo medžių. Taip sumažėja konkurencija, nes pirkimuose laimi didesnės įmonės, kurioms nuosavų lėšų pakanka. Perkančios organizacijos turi mažiau galimybių rinktis, ir tai lemia aukštesnes prekių ar paslaugų įsigijimo kainas.
Susidaro uždaras ratas: SVV praranda galimybes augti, o valstybei viešieji pirkimai kainuoja kur kas brangiau, nei galėtų.
Tačiau, kad ir kaip keblu pasirodytų iš pirmo žvilgsnio, situacijai pagerinti reikia išties nedaug – kiek geresnės perkančiųjų organizacijų edukacijos ir viešųjų pirkimų gerosios praktikos pavyzdžių.
Kadangi pagrindinė problema yra mažų įmonių turimos lėšos, vis dažniau ant scenos kviečiamos alternatyvios finansavimo galimybės. Kodėl? Nes kelias tam atviras ir teisės aktuose jokių draudimų nėra. Priešingai, civiliniame kodekse numatyta, kad piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui galioja ir tais atvejais, kai kliento ir skolininko sudaryta sutartis tą daryti draudžia ar riboja.
Perkančiosios organizacijos iki šiol sutarčių projektus rengia pagal Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) kadaise patvirtintas standartines sąlygas, kurios pernai buvo panaikintos. Anksčiau rekomenduojamose sutarčių formose buvo įtrauktas punktas apie tai, kad „nė viena Šalis neturi teisės perleisti visų arba dalies teisių ir pareigų […] trečiajai šaliai be išankstinio raštiško kitos Šalies sutikimo“. Deja, perkančiosios organizacijos iš inercijos ir toliau siūlo sutartis su šia norma, nors, kaip minėta, pats VPT įsakymas buvo panaikintas.
Net ir esant šiai normai sutartyje, tiekėjas galėtų kreiptis į perkančiąją organizaciją prašydamas duoti sutikimą, argumentuodamas, kad dėl to perkančiosios organizacijos padėtis nepablogės, t.y. visi garantiniai ir kiti įsipareigojimai liks tiekėjui, nes perleidžiama tik reikalavimo teisė į galutinę sumą.
Dar geriau būtų, jeigu perkančiosios organizacijos jau skelbdamos pirkimo sąlygas, sutarties projekte šios nuostatos nenumatytų. Taip pat ir tiekėjas sąlygų tikslinimo stadijoje galėtų paprašyti tą sąlygą patikslinti ar pakeisti.
Paminėtina, kad ir VPT panašioje situacijoje, t.y. kai sprendžiamas klausimas dėl alternatyvaus finansavimo, visai neseniai pasakė, kad nematytų problemų, jeigu tokia galimybė būtų iš anksto numatyta sutartyje.
Reziumuojant, labai svarbu, kad perkančiosios organizacijos neturėtų nuogąstavimų ir jau skelbdamos pirkimo sąlygas numatytų lankstesnes sąlygas tiekėjams, taip padidindamos potencialių tiekėjų konkurenciją.
Nuoširdžiai tikiu, kad tokios, su mokėjimo atidėjimu susijusios problemos išsprendimas viešuosiuose pirkimuose atneštų apčiuopiamą naudą valstybės biudžetui ir prisidėtų prie SVV sektoriaus stiprėjimo Lietuvoje.
